VIDEONALE. Apie video meną bei kolekcijas, telpančias delne (Interviu)

"Andrea Éva Györi "Shower 39. Jennifer Gassmann and Tasja Langenbach".

„Andrea Éva Györi „Shower 39. Jennifer Gassmann ir Tasja Langenbach“.


Nors video menas atsirado dar 7 deš. pabaigoje, daugelyje šalių žmonės vis dar įtartinai žiūri į šią meno šaką. Nepatinka judantys vaizdai ir meno kolekcionieriams, kurie negali pasipuikuoti DVD laikmena kaip meno kūriniu. Tačiau video meno mylėtojų, kūrėjų bei parodų kuratorių pastangomis, ši meno rūšis atkakliai skinasi kelią į oficialias meno institucijas, muges bei festivalius. Galima netgi teigti, kad nėra šiuolaikinio meno parodos ar mugės, kurioje nebūtų nors vieno judančio vaizdo meno kūrinio.
 
Vienas iš seniausių Europoje video meno festivalių – VIDEONALE  jau 30 metų organizuoja šį renginį Vokietijoje, Bonos mieste ir pristato rinktinę programą pasauliniuose turuose. Tai vienintelis video meno festivalis, kuriame atrinkti darbai kelias savaites demonstruojami muziejų parodose ne kaip video programos, bet kaip atskiri specialios parodų architektūros pristatymai. Šiais metais 15 kartą vykstanti VIDEONALE.15 aplankys ir Lietuvą, birželio 25-28 dienomis vyksiančią tarptautinę šiuolaikinio meno mugę  „ArtVilnius’15”. Į Vilnių pristatyti VIDEONALE.15 specialiai iš Vokietijos atvyksta festivalio kūrybinė direktorė Tasja Langenbach bei projektų vadovė Jennifer Gassmann, kurios interviu metu papasakojo, kaip 1984 metais kaip studentų iniciatyva prasidėjęs mažas festivalis išaugo į pasaulio lygio renginį.
 
Pirmiausiai, papasakokite, kaip gimė VIDEONALE ir ar sunku buvo kas dvejus metus organizuoti šį renginį nuo pat 1984-ųjų?
 
TL: Kai 1984 metais atsirado VIDEONALE, video menas pasaulyje egzistavo jau apie 15 metų. Paradoksalu, tačiau Vokietijoje iki tol nebuvo nei vieno festivalio, muziejaus ar kitos institucijos, kuri video meną išskirtų kaip atskirą meno šaką ir pristatytų ją visuomenei. Panaši situacija buvo ne tik Vokietijoje, bet ir kitose Europos šalyse. Beveik nebuvo jokio video menui dedikuoto festivalio, tik keletas Italijoje, Prancūzijoje ir Nyderlanduose. Tad video menu besidomintiems žmonėms teko sukurti savo video meno rodymo platformą, kad jie galėtų stebėti, kas vyksta pasaulio video mene, pažinotų jo kūrėjus. Taip Bonoje meno studentų iniciatyva atsirado tarptautinis šiuolaikinio video meno festivalis VIDEONALE.
 
Bonos miestas pasirinktas dėl savo video menui palankios lokacijos: netoli Kelno ir Diuseldorfo. Žvelgiant į istoriją, 8-9 deš. Kelnas buvo aktyvi vokiško avangardo šerdis, miesto meno muziejaus „Kunstverein”  direktorius Wulfas Herzogenrathas vienas pirmųjų atskiroje parodoje pristatė kiną ir video meną. Diuseldorfo meno akademijoje profesoriavo tokie pasaulinio garso menininkai kaip kad Nam June Paikas ar Josephas Beuysas, kurie savo veiklomis smarkiai populiarino video meną. Visa ši tinkama aplinka ir kontekstas labai padėjo VIDEONALEI išsilaikyti iki šių dienų.
 
Žinoma, nebuvo labai lengva skirtingoms festivalio komandoms ir vadovams išlaikyti VIDEONALE gyvavimą šitiek  metų! Ypač kuomet vienintelis užmokestis už festivalio organizavimą dažnai būdavo žiūrovų plojimai ir menininkų padėkos.
VIDEONALE paroda Bonos meno muziejuje
2005 metais  VIDEONALE persikėlė į Bonos meno muziejų (Kunstmuseum Bonn). Šis muziejus – išties įspūdingą meno kolekciją ir puikų vardą turinti institucija. Ar įtakojo festivalio viedą vietos pakeitimas?
 
TL:  Persikėlimas į Bonos meno muziejų smarkiai pakeitė VIDEONALĘ. Didžiausias pokytis buvo tas, kad iš alternatyvaus renginio, trunkančio trumpą laiką, VIDEONALE transformavosi į gerai išvystytą festivalį/parodą,  trunkantį net keletą savaičių, keliaujantį po pasaulį. Persikėlus į Bonos meno muziejų labiausiai pasikeitė festivalio darbų pristatymo kontekstas. Nors muziejus yra modernus, tačiau vis tiek klasikinė meno institucija, kuri taip pat stipriai koncentruojasi į modernią ir šiuolaikinę tapybą, fotografiją, skulptūrą. Būtent tokiems meno kūriniams muziejus ir buvo suprojektuotas: su aukštomis lubomis, baltomis erdvėmis, daug dienos šviesios. Sutikime, tikrai ne pačios tinkamiausios erdvės pristatyti video meną. Festivalio organizatoriai turėjo įsivaikinti šią erdvę ir tobulėti, išspręsti klausimus, kaip pristatyti darbus muziejaus erdvėje nenaudojant black box sistemos.  Manome, jog išskirtinė VIDEONALE erdvė tikrai patraukia lankytojų dėmesį. Net ir tų, kurie stipriai nesidomi video menu.
 
Žinoma, Bonos meno muziejaus erdvė pakoregavo ir mūsų video darbų atsirinkimo principą. Jei anksčiau rodydavome apie 200 atrinktų video kūrinių, tai dabar kruopščiai atrenkame vos 45. Seniau rodyti daugiau darbų galėdavome, nes viename ekrane pakaitomis buvo rodomas ne vienas kūrinys. Bonos meno muziejaus parodoje kiekvienas video darbas rodomas atskirame ekrane, nemaišant jo su kitais. Šis faktas taip pat išskiria VIDEONALE iš kitų video meno festivalių
 
Kaip video darbai atrenkami VIDEONALES festivaliui?
 
JG: Per pastaruosius metus labai smarkiai išaugo menininkų, norinčių patekti į pagrindinę festivalio programą, skaičius. VIDEONALE.11 sulaukėme 650 paraiškų, o VIDEONALE.14 – netgi 2116! Galite įsivaizduoti, kad tarptautinei komisija, sudarytai iš maždaug 9 asmenų, atrinkti geriausius darbus yra tikrai nelengva užduotis.

VIDEONALE

 
Festivaliui gyvuojant jau 30 metų, turbūt jau galite daug papasakoti apie pasikeitimus video mene.
 
TL: Į šį klausimą tikrai sunku atsakyti, nes nuo 1968-ųjų, kai buvo sukurti pirmieji video darbai, įvairiuose videomeno lygmenyse įvyko labai daug pokyčių. Paskutiniaisiais dešimtmečiais neabejotinai pasikeitė pati meno medija, todėl dauguma žmonių šiandien kalba nebe apie videomeną, o apie judančių vaizdų meną arba dar plačiau – apie laikišką (laiko veiksniu grindžiamą) meną (time-based art, bet ši sąvoka taip pat apima ir garsų, muzikos meną, performansus). Vietoj vaizdo juostų menininkai dabar naudoja skaitmenines laikmenas, o naujos techninės galimybės kardinaliai pakeitė visą kūrimo ir pokūrybinį procesą.
 
Pakalbėkime apie meno kolekcionavimą, o ypač, apie specifinę jo atšaką – video meno kolekcionavimą. Pripažinkime, žmonėms vis dar neįprastai skamba idėja kolekcionuoti video meną. 
 
JG: Manau, tai tik laiko klausimas. Tas pats buvo ir su fotografija. Pastaraisiais metais videomenas tapo neatsiejama šiuolaikinio meno pasaulio dalis; videomeno kūriniai demonstruojami muziejuose, mugėse ir parodose visame pasaulyje.  Taigi, tik laiko klausimas, kada judantys vaizdai įsitvirtins meno rinkoje. Vis daugiau galerijų įtraukia videomeno kūrinius į savo programas, o kadangi jauni menininkai savo kūryboje naudoja įvairiausias medijų rūšis, judantys vaizdai vis dažniau matomi parodose, meno mugėse ir meno kolekcijose.
 
Mūsų festivalis atstovauja laikiškoms medijoms (time-base media), todėl mes pripažįstame akivaizdžią komercinės videomeno pusės plėtrą, nors turiu pasakyti, kad videomeno kolekcionavimas vis dar yra elitinis kolekcionavimas. Kalbu ne apie kainas, kurios gali būti labai patrauklios, ypač jauniems kolekcininkams, bet apie tai, kad videomenas yra atskirtas nuo kūrinio materialaus būvio ir unikalumo idėjos. Čia susiduriama su leidimais, kurių mūsų skaitmeniniame gyvenime yra galybė, ir su laikmena, kuri pati savaime nėra vertinga. Nepakanka įkalti vinį į sieną; videomeno kūriniams rodyti reikalinga speciali įranga. Galiausiai, tai ne Pikaso virš sofos, o greičiau DVD grotuvas stalčiuje. Sakyčiau, kad videomeno kolekcionavimas – pažangesnių kolekcionierių sritis. Videomeno kūrinius vis dar sunku parduoti, ypač meno mugėse, kadangi šių darbų recepcijai reikia laiko ir tinkamos aplinkos. Tačiau manau, kad galerijos ir meno mugės turėtų dirbti šia linkme.
3
 
Su VIDEONALE apkeliaujate nemažai pasaulio šalių. Kaip vietinė auditorija priima jūsų programą?
 
TL: VIDEONALE peržiūros ir parodos vyko Indijoje, Bosnijoje-Hercegovinoje, Taivanyje, Ukrainoje, Ispanijoje, Meksikoje, Graikijoje, Škotijoje, Lenkijoje, Pietų Korėjoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Šiuo metu rengiame kūrinių pristatymą Lagose (Nigerijoje). Taigi, kontekstai yra labai skirtingi ir, žinoma, yra tam tikros kritinės temos, kurios negali būti taip atvirai priimamos kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, homoseksualumas ar politiką kritikuojantys kūriniai. Tačiau iki šiol neturėjome jokių didelių problemų arba jas visas buvo galima išspręsti. Vienas dalykas, pastebimas pristatant videomeno kūrinius užsienio šalyse, yra tas, kad yra daug vietų, kur videomenas  vis dar nėra priimamas kaip meninė priemonė. Taigi, tokiose šalyse yra labai mažai galimybių pamatyti videomeno kūrinius ar netgi studijuoti šią sritį meno akademijose. Todėl mums yra labai svarbu pristatyti savo programą užsienio šalyse ne tik dėl festivalio reklamos, bet ir dėl pačios medijos kaip savarankiškos meno formos populiarinimo.  

6806_1048888341793754_6891695069952819211_n

 
VIDEONALE su savo programa taip pat dalyvaus birželio 25-28 dienomis vyksiančioje šiuolaikinio meno mugėje  ARTVILNIUS’15. Kokią programą parodysite?
 
TL:  Meno mugei  „ArtVilnius’15” atrinkome festivalio darbus, kuriuos vienija bendra tema (tuo pačiu ir viso šių metų festivalio tema) „Laukinis šauksmas“. Ši VIDEONALE.15 tema kelia klausimą, kaip šimtmečiais meno ir kultūros istorijoje gyvavusi laukiniškumo tema gali būti panaudota šių dienų diskusijose apie dabarties socialines, politines ir meno tendencijas. Kokias asociacijas mums kelia laukiniškumas ar kitoniškumas? Kaip reaguojame į laukiniškumą, kuris mums pateikiamas tarsi kažkas keisto ar nežinomo, ir ką šios reakcijos byloja apie mūsų kolegas, mus pačius ir mūsų aplinką? Kodėl toks kitoniškumas ne tik žavi, bet ir erzina?
 
Mugėje galėjome pristatyti tik 8 kūrinius iš 38, rodytų Bonoje. Taigi, neparodytų lieka žymiai daugiau. DVD diske, kurį mes išleidome kartu su katalogu, yra mažiausiai 25 viso ilgio kūriniai, todėl visus, kuriuos tai domina, kviečiame užsisakyti šį DVD mūsų tinklapyje. 
 
Kokia video meno ateitis? Jūs jau ne kartą užsiminėte apie pačios sąvokos virsmą į judančius vaizdus.
 
TL: Judantys vaizdai bus visada, todėl visada bus kažkas panašaus į videomeną. Galbūt mes jo nebevadinsime videomenu ateityje, o vartosime „judančiais vaizdais grindžiamų meno kūrinių“ sąvoką, kuri geriau atspindi medijų, naudojamų meno darbams kurti ir platinti, kaitą. Mano nuomone, judantys vaizdai visose dimensijose – nuo televizijos, kino, muzikos videoklipų iki reklamos, „YouTube“ vaizdo įrašų ir t.t. – ateityje taps dar svarbesni, taip pat ir kaip meninė priemonė. Todėl dar didesnis vaidmuo tenka tokioms institucijoms, kaip muziejai, festivaliai, meno erdvės, veikiančioms kaip šios meno formos filtras ir tarpininkas, atrenkantis atitinkamus darbus iš gausybės esamų vaizdų, ir siūlantis šiuos atrinktus darbus visuomenei. Nors judantys vaizdai mus visur supa kasdieniniame gyvenime, kalba, kuria perteikiamas jų turinys, yra labai įvairi. Todėl būtų gerai, kad jie būtų tam tikrame kontekste, pavyzdžiui parodoje, kad šias kalbas būtų lengviau suvokti. Ir, žinoma, šiandien mes turime internetą, kuris tapo nauja platinimo platforma, žymiai palengvinusia videomeno prieinamumą ir atnešusia naujų stilių, pavyzdžiui, neprofesionalią, mėgėjišką kūrybą, talpinamą „YouTube“.

Ačiū už pokalbį!

Rasa Barčaitė
 

© 2008–2019 Lietuvos meno galerininkų asociacija. Visos teisės saugomos