Mugėje dalyvausianti D. Bagdonaitė: Menininkas yra „Rock‘n‘lol“

 

Dovilė Bagdonaitė. Riebaluotas mėnulis, Aliejus, medis.

 
Meno mugėje „ArtVilnius’17“  Vilniaus dailės akademijos parodų salės „Titanikas“ demonstruoja dviejų menininkų – Dovilės Bagdonaitės ir Kristijono Žungailos kūrybą. Vienas iš šiuometinio pasirodymo mugėje tikslų – pristatyti čia dar nerodytą VDA Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedrą.
 
Būtent jai atstovauja magistro laipsnį turinti D. Bagdonaitė (g. 1991 m.). Menininkė savo kūryboje į vieną instaliatyvų kūrinį jungia asmeninius išgyvenimus, nedidelio formato mozaikas, „šiukšlių estetiką“ ir skaidriai, elegantiškai nulietą molbertinę tapybą. Šiuo metu D. Bagdonaitė yra VDA menų doktorantė.

Dovilė yra ir poetė – jos kūryba publikuojama kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“, 2016 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklose rengtame pirmosios poezijos knygos konkurse ji laimėjo pirmąją vietą ir tokiu būdu išėjo jos debiutinė knyga „Mėlynojo banginio širdis“.

Interviu D. Bagdonaitė pasidalijo mintimis apie savo įvairiapusišką kūrybą.

Vilniaus dailės akademijoje studijavote Monumentaliosios tapybos katedroje – jau esate profesionali freskos-mozaikos dailininkė. Ką reiškia Jums ši technika ir koks yra sieninės tapybos matmuo Jūsų kūryboje?

Negalėčiau pasakyti, kad laikau save freskos-mozaikos dailininke. Tiesa, turiu romantišką svajonę – norėčiau kaip senovės amatininkas kurti ir tapyti bažnyčiose freskas. Tačiau suvokiu, kad tai tik graži svaja, kuri neišsipildys. Monumentaliosios tapybos katedra yra tapusi gana tarpdisciplinine, studijavau pokyčių laikotarpiu – mums buvo leista eksperimentuoti, kurti ir taikyti įvairias technikas. Todėl šiuolaikiniams objektams sukurti pritaikau senovines technikas, jose naudojamas medžiagas ir, atvirkščiai, kvestionuoju sąvokas – kas yra mozaika, kas yra freska, klausiu, ar įmanoma sukurti freską ar mozaiką visai nenaudojant joms priskirtinų tradicinių technikų ir medžiagų. Tarkime, tapyboje panaudoju freskos komponavimo principus, tačiau nekopijuoju pačių kompozicijų.
 
Kaip apibrėžtumėte save kaip menininkę?
 
Labiausiai tinkama frazė: „rock ‘n’ lol“.

Dovilė Badonaitė, Būrimai

 Esate ne tik vizuali menininkė, bet ir tekstų rašytoja, pasakiusi, kad „savo eilėraščius laikau vaizdais, kuriamais tekstinėmis priemonėmis“. O ar galima kalbėti apie atvirkštinę poziciją – Jūsų meno kūriniai (vaizdai) yra tekstai materijoje?
 
Negaliu atskirti šių dviejų dalykų, iš tikrųjų, kartais galvoju, kad kūrinys (vizualus) yra labiau tekstas, o eilėraštis – vaizdas. Kartais iš tos pačios idėjos sukuriu ir eilėraštį, ir vizualų objektą, tada lyginu, kuris išėjo geriau, kuriame iš jų tiksliau pavyko išreikšti tai, ką norėjau – rezultatai būna įvairūs.
 
 
Apskritai – koks santykis tarp vaizdo ir teksto kūrimo? Kiek tai padeda, o kiek – komplikuoja?
 
Visada padeda. Kuo daugiau įvairių sąjungų ir netikėtų jungčių tarp skirtingų dalykų, tuo geriau. Jaučiu diskomfortą, kad neturiu gabumų dar kitose srityse, tuomet tenka bendradarbiauti ir tai sukelia dar didesnį diskomfortą, nes esu pernelyg didelė intravertė.

Konkretus klausimas apie knygą „Mėlynojo banginio širdis“. Žinau, kad jos atsiradimo paskata slypi internete pamatytame reportaže apie mėlynojo (žydrojo) banginio širdį, kuri „perpumpuodavo 263 litrus kraujo vienu susitraukimu ir svėrė 180 kg“. Šiuo metu yra kilęs ažiotažas dėl manipuliacinio „žaidimo“ Mėlynasis banginis. Pagalvojau, kad esama kažkokio ryšio – tarp marinistinės romantikos, zoologinio egzistencializmo (prisiminkime, kad ir Hermano Melville‘o, tiesa, baltojo banginio) ir makabriško slogučio. Kažko tokio (bet labai švelnia, labiau ironiška forma) esama ir Jūsų kūriniuose… Ar sutiktumėte su tuo? Ar nesuglumino tos knygos sąsajos su žaidimu?

 
Suglumino (apie jį nebuvo žinoma tuo metu, kai knyga buvo leidžiama), nenorėčiau, kad knyga būtų siejama su tuo. Zoologinio egzistencializmo ir makabriško slogučio esama, tačiau šis žaidimas yra socialinė problema ir turi ryšį ne su šiais dalykais, o su prievarta ir manipuliacija. Sąsaja su juo trenktų beskonybe, kiču ir prastu trileriu.
 

Dovilė Bagdonaitė. „Torto figūrėlė“, mozaika (smalta), 30×16 cm.

 
Man regisi, jog savo kūriniais kalbate apie save. Emocionaliai, netgi intymiai. Jūsų pasirinktos technikos yra įvairios ir kažkuo primena (bent jau mūsų, šiek tiek vyresnės kartos žmonių) vaikystėje pildytus „atsiminimų albumėlius“, savotiškus jausmų herbariumus. Kiek tos skirtingos technologijos ir kūrybinės strategijos (nuo objet trouvé iki instaliacijos) atskleidžia Jus pačią? Ar to iš tiesų siekiate?
 
Mano sąmoninga kūryba prasidėjo dėl siekio komunikuoti ir negalėjimo to padaryti paprastai, tiesiogiai. Panaši situacija į mikčiotojo, negalinčio kalbėti be trikdžių to, ką nori, iki kol nepradeda dainuoti. Matyt, dėl to ir kyla tas jausmas, tačiau komunikuodama noriu ne tik atskleisti save, bet ir paliesti kitą žmogų, sukelti poveikį, kalbėti apie tai, kas mums abiems galėtų būti svarbu. Dažnai kurdama, mintyse pasiskiriu vienam ar kitam kūriniui idealų skaitytoją/žiūrovą.
 
Šiuo metu studijuojate menų doktorantūrą VDA. Kaip manote – kokia yra šios studijų pakopos paskirtis ir ko iš jos tikitės?
 
Vis dar bandau išsiaiškinti.

© 2008–2019 Lietuvos meno galerininkų asociacija. Visos teisės saugomos